Žmogus, kuris bijojo gyventi...
Papasakosiu Jums istoriją apie žmogų, kuris privers Jus nustebti, susimąstyti, galbūt nepritarti. Kad ir ką Jumyse pažadintų šio žmogaus gyvenimo istorija, aš žinau, kad šioje istorijoje rasite dalelę savęs. Ir jei Jūs esate pasiruošę skaityti toliau, tada yra dvi priežastys: pirmoji - Jums reikia patvirtinimo, koks gyvenimas baisus ir neteisingas, arba antroji - Jūs norite nustoti bijoti, NORITE GYVENTI IR DŽIAUGTIS GYVENIMU BE BAIMIŲ! Kad ir koks Jūsų tikslas būtų, tikiuosi, kad esate pasirengę, ką nors keisti savo gyvenime, kol visiškai kiautas, kuriame gyvenate, Jūsų pačių neuždusino.
Didžiausias efektas įvyks tada, kai Jūs sąmoningai pabandysite įsijausti į pasakojimą ir viską išgyventi kartu su personažu. Taigi pavadinkime tą žmogų - VILTIMI ir pradėkime kelionę jos akimis.
"Visada įdomu skaityti kitų istorijas. O kada pradėsime kurti savas?"
Rytas, eilinė diena, niekuo neišsiskirianti iš kitų. Ji atmerkia kairiąją akį, po to dešinę, įsistebeilija į lubas ir guli, tiesiog... Jaučia tik apmirusį kūną, ir apytuštėje galvoje mintį, ar tas tinkas nuo lubų nukris šiandien ar rytoj? Lėtais judesiais pakyla iš lovos ir atsistoja viduryje kambario. Niūrios keturios kambario sienos, tamsu, nes kito namo siena užstoja saulės šviesą ir tas nemalonus kvapas, kuris kartais veda iš proto. Kiti kambariai taip pat nežavi, jaučiamas nusivylimas, juk norisi gyventi kitaip. KAIP? Chaosas galvoje nepalengvina Vilčiai padėties, ji kaip pelytė užsisukusi savo minčių, teisingų ir klaidingų, rate, kuris sukasi vis greičiau, kai pradeda birti ant galvos sunkus minčių bagažas, kuris kaupėsi jau ilgą laiką. Apsisaugojimui Viltis turi tik vieną šansą, tiesiog apie tai negalvoti, ji apsimeta, kad jai gerai, čia ir dabar, kur stovi, viduryje kambario. Ar tikrai yra taip gerai? Viltis slepiasi po tuo stebuklingu žodžiu GERAI, juk niekam nereikia tada pasakoti, kaip beviltiškai jaučiasi čia stovėdama, kaip nualintas protas nori aiškumo, palaikymo ir pamatyti ryškią šviesą. Ji stovi ir dar porą kartų apžiūrėjusi keturias kambario sienas, Viltis nuėjo į vonios kambarį ir štai veidrodis. Vos pažvelgusi į save ji pajaučia stiprų spaudimą krūtinės srityje, nuleidžia akis, vėl pasižiūri.
KAS VYKSTA? Viltis nesupranta, kaip ir kas susiklostė jos gyvenime, kodėl gyvenimas toks neteisingas, kodėl kaimynė gyvena geriau nei ji, kodėl ta žolė žalesnė jos kieme, kodėl ji jaučiasi tokia vieniša, kodėl veide matomas pasipiktinimas pasauliu, iš kur tas pyktis. KODĖL? Viltis to nesupranta, dėl savo gyvenimo ji kaltina kitus, tai ką mato veidrodyje stengiasi ignoruoti ir pasitenkina tik mažyčiu šviesos šaltiniu, kuris blankiai apšviečia kambarį ir jos niūrų veidą. Veidrodis tampa Vilties priešu. Jis jai rodo tai, su kuo Viltis buvo jau susigyvenusi, su savigrauža, nemeile sau, pykčiu, nuolatiniu pasipiktinimu kitais žmonėmis ir supančiu pasauliu. Tai ne tik buvo galima jausti, o ir matyti. Viltis atidžiai vėl pažvelgė į veidrodį ir pamatė, kad jis purvinas.
- Gal man reikia tiesiog jį nuvalyti ir jame pamatysiu kažką gražaus? - sušnibždo nedrąsiai Viltis. - Bandyk laimę! - lyg iš niekur pasigirdo viltingas balsas.
Rimtu veidu Viltis pažvelgė į veidrodį, tikėdamasi, kad tai paskutinė akistata. Ji pasiėmė švarią šluostę, sušlapino vandeniu ir iš visų jėgų trina, šveičia, jau lyg ir jaučia palengvėjimą. Lemtinga akimirka, ji sausai nušluosto veidrodį, atsitraukia porą žingsnių atgal ir iš šono mato, kad veidrodis tobulai blizga, yra švarus. Viltis porą kartų giliai įkvėpė ir iškvėpė, užsimerkusi žengė į priekį ir štai jau ji prie veidrodžio. Šį kartą, Viltis nusprendė, kad šiems pokyčiams ji pravers akis plačiai, greitai ir abi iškart. Vienas, du, trys... Akys atmerktos ir jose ima kauptis ašaros, niekas nepasikeitė, ji veidrodyje pamatė tą pačią save.
"Didžiausia kvailystė manyti, jog laimingesni tapsite kitų sąskaita. Laimės ir atsakymų reikia ieškoti savyje".
Viltis nesuprato elementaraus gyvenimo principo, kad tiesos ieškojimas prasideda ne išorėje, o viduje. Netikėtai, ši tiesa pasiekė ją per minčių netvarką jos galvoje, tačiau Viltis ją atmetė taip greitai, kad net kitas žmogus nebūtų spėjęs įkvėpti. Ši mintis pasirodė kvaila, absurdiška, nesaugi, gąsdinanti. Iš karto pabiro žodžiai: kas jei, kaip, bet, nežinau, baisu. Tai dažniausiai pasitaikantys žodžiai Jūsų ir Vilties gyvenime, kurie pakiša koją pokyčiams, gyvenimui, kurio taip trokštate.
"Ar Jūsų troškimas yra pakankamai didelis ir vertas išsipildymo? Jei ne, susikurkite savo galvoje kažką didingo ir pradėkite veikti!"
Viltis su baimingomis mintimis nuslinko atgal į prieblanda apgaubtą kambarį, atsigulė vėl į lovą, susisuko į patogią ir minkštą antklodę tarsi į kokoną, lyg vikšras ji norėtų vieną dieną nubusti kaip drugelis ir išskleisti spalvotus sparnus, tapti laisva, pradėti gyventi. Kaip gyventi? Kas yra Jūsų svajonių gyvenimo norų saraše? Staiga Viltį užliejo dar viena minčių banga, kuri negailestingai ją išmaudė.
- O ko gi aš noriu iš savo gyvenimo? - garsiai sušuko Viltis, lyg norėdama išlieti visą susikaupusį pyktį.
- Nerėkauk! - vėl pasigirdo lyg iš niekur tas pats balsas, - susikaupk ir pažvelk giliai į savo širdį, į save.
- Kas tu? Man jau tikriausiai vaidenasi, - tarė minčių ir savo gyvenimo išsekinta Viltis.
- Ne, tau nesivaidena, aš esu tavo vidinis balsas ir prabilau tam, kad padėčiau tau rasti atsakymus, - tarė švelnus, ramus balsas.
- Turėjai omenyje, kad nupasakosi smulkiai su visomis detalėmis, ką turėčiau daryti, kad mano gyvenimas pasikeistų? - entuziastingai tarė Viltis, netverdama savame kailyje.
- Ne, aš padėsiu tau atvynioti tavo susiraizgiusį minčių kamuolį, kuris turi tiek daug mazgų, kad tau net neleidžia aiškiai mąstyti ir susidėlioti blaiviai savo gyvenimo gairių, - išmintingai prašneko balsas, - tu, Viltie, esi įkalinta savo komforto zonoje, kuri tave nepastebimai iš lėto dusino daugelį metų.
- Tai kodėl anksčiau neprabilai ir kodėl būtent dabar visa tai man sakai? - pasimetusi ir su nepasitenkinimu ištarė Viltis.
- Todėl, kad atėjo laikas, - tarė švelnus balsas, - jaučiau pareigą prabilti, nes visas tavo kūnas ir siela šaukėsi pagalbos ir raudojo kaip mažas vaikas, pasimetęs didelėje ir triukšmingoje gatvėje.
Viltis klausėsi, ką jai pasakojo globėjiškas balsas, ji jautė jo norą padėti, užuovėją ir tikėjimą ja, tačiau problema slypi giliai jos pačios viduje. Viltis bejėgiškai plūduriuodama minčių vandenyne, pasineria į apmąstymus, leidžia bangoms ją mėtyti į šalis. Mintys viena po kitos tai ateina, tai išeina, Viltis žino, kad gyvenimas gali būti gražus, kad yra gerų žmonių, kad turės mylimą darbą, kad galės save realizuoti, kad iš mažų svajonių krislelių ji galės kažką sukurti.
"Mintys greitai ateina ir išeina, tačiau atliktų veiksmų rezultatai išlieka."
Kaip greitai atvilnijo šios mintys, taip greitai jas pakeitė liūdnas piešiamas paveikslas. Iš niekur nieko ji pradėjo rėkti ne savu balsu, taip garsiai, kad net kaimynai teiravosi, ar viskas gerai. Ji išrėkė viską, kas jos širdyje: ji kaltino aplinkybes ir žmones, ji piktinosi savo gyvenimu, nebuvo patenkinta nei atvaizdu veidrodyje, nei įvykiais. Jos grožis vyto, kaip įspūdingiausia Jūsų įsivaizduojama gėlė, kada ji nėra laistoma, puoselėjama ir prižiūrima. Kas ją palaikė gyvybingą, tai gebėjimas besąlygiškai mylėti ir būti mylimai savo artimųjų ir mylimojo. Viltis norėjo tikėti, kad tai nesitęs amžinai ir, kad vieną dieną...
- Užteks, nebegaliu klausytis tavo dejonių! - šūktelėjo susierzinęs balsas, Viltis net kruptelėjo, - kiek tu dar save taip griauši, kankinsi ir leisi sau pačiai naikinti savo laimės likučius?
- Aš tik... - tarė žado netekusi Viltis.
- Jokių tik, viskas, nuo šiandien tu pasikeisi, ne nuo rytojaus, pirmadienio ar dar kitų metų, tačiau nuo šiandien, - tarė balsas, - laikas tau ne tik norėti, o ir išskleisti savo dieviško grožio sparnus ir skristi į platųjį pasaulį.
- Bet aš bijau, kas jei man nepavyks, kas jei iš manęs tyčiosis ir šaipysis, aš neturiu jokių šansų ir galimybių, - beviltiškai teisinasi Viltis, - žinok, balse, man ir taip gerai, patogu čia, niekas manęs neskaudina, - braukdama ašarą, kalba toliau.
- Nedrįsk!- riktelėjo vidinis balsas, skaudžiai degindamas krūtinę, - ne tam aš pagaliau išsilaisvinau iš tamsios, it tavo kambarys, kalėjimo belangės, kurią man buvai įrengusi savyje, Viltie.Staiga Viltis pajautė, kaip jos išsidrėbęs ant lovos kūnas aptirpo, jautėsi lyg daržovė, o mintys šviesos greičiu lėkė viena po kitos sukurdamos vaizdinius to, ką sako balsas.
Staiga Vilties mintyse pasidarė taip tamsu, kad nebuvo galima nieko įmatyti, iš nemalonaus pelėsių kvapo ji suprato, kad sėdi belangėje. Vietos ten vos vienas kvadratinis metras, Viltis jaučiasi spaudžiama iš visų pusių, atrodo, kad visos žarnos tuoj iškris, o galva nuo įtampos sprogs, aklina tamsa ir vienatvė viską tik dar labiau pablogino. Vilties kūnas taip pasinėrė į šį vaizdinio transą, kad jai net ima trūkti oro, ji pradeda springti, rodos, gaudo paskutinius oro gurkšnius ir išlemena paskutinius jos gyvenimą keičiančius žodžius.
- Balse, gelbėk mane, aš nebenoriu taip gyventi... - išlemeno prakaito išmušta Viltis, staigiai pašokusi iš lovos.
- Nusiramink, mieloji, - tarė balsas, o jo šiuose žodžiuose galima jausti pasitenkinimo atodūsius, - tai buvo sapnas, skirtas tam, kad sukrėsčiau tavo mąstymą ir pamatytum kaip stipriai kankinsiesi, jei liksi ten, kur esi dabar.
- Tokios kančios nenusipelnė joks žmogus, - su virpuliu balse prabilo Viltis, - ir aš tikrai nesijaučiu gerai čia, kur esu dabar, aš save, balse, apgaudinėjau. Su skaudančia širdimi ir nuoširdžiai sakau, kad taip kaip išgyventame sapne, taip ir realiame gyvenime, jaučiausi visiškai taip pat. Noriu keistis!
- Pagaliau išgirdai mane, Viltie! - tarė balsas, ji galėjo jausti ir įsivaizduoti, kaip jis šypsosi, vidinį balsą apgaubia šiluma ir ramuma, - eini tinkama linkme.
- Ką turi omenyje sakydamas, kad einu tinkama linkme, balse?
- Labai paprasta, - tarė vyriškas ir išraiškingas balsas, - po to, kai pamatei tą vaizdinį, kurio net nenori daugiau akyse regėti, tu nubudai naujai pradžiai, kur vėl turėjai iš naujo rinktis savo kelią. Įsivaizduok, Viltie, kelias išsišakoja į tris keliukus: prie kairiojo keliuko matai užrašą "Kad ir kas nutiktų, kalta aplinka, nes mes patys niekam negalime daryti įtakos", dešinysis keliukas pasipuošęs užrašu "Būk kaip mes visi, tau čia bus saugu", o vidurinysis keliukas, kurį tu pasirinkai, yra visai kitoks, jis vadinasi " Keiskis pats, pažink save, tikėk savimi, kurk savo gyvenimą, būk drąsus".
- Tikiuosi, balse, kad pasirinkau teisingai, - tarė Viltis, - dešinysis kelias mane net nupurtė, jaučiau bėgiojančius šiurpuliukus ir baimę, ten tikrai nebūtų jokio saugumo tik tas skausmas, kurį jau išgyvenau. Taip pat supratau, kad tik nuo mano sprendimų priklauso tai, kas vyksta mano gyvenime, todėl atmečiau pirmąjį kelią.
- Šaunuolė, Viltie! Labai tavimi didžiuojuosi, - tarė graudulingai balsas, - tai buvo pavirtę mano svajone, pažadinti tave iš šio baisaus košmaro, kuriame gyvenai. "Baisiausią kalėjimą mes susikuriame patys, savo galvose, standartiniu mąstymu, netikusiu požiūriu."
- Tavo svajonė išsipildė, mielas drauge, dabar atėjo laikas man pildyti savo svajones, - su užsidegimu tarė Viltis, - niekada nemaniau, kad pokyčiai ir tikslai suteiks man tiek daug energijos, jaučiuosi kaip "super women", - kvatodama visu balsu tarė naujai atgimusi Viltis.
- Neveltui, mieloji, buvai pavadinta Viltimi, - tarė svajingas balsas, - tu pati esi sau įkvėpėja, tu pati gali kelti sau aukštus tikslus ir tikėti savo sėkme, tik tu gali sau suteikti stiprybės ir vilties, nes visa ši stulbinama jėga, suvyniota į nuostabų, blizgantį kūnišką popierėlį, slypi tavyje!
Viltis nebesitvėrė savame kailyje. Ji jautė, kad čia ir dabar viskas ėmė ir staigiai apsivertė aukštyn kojomis, tarytum vos spėjus keletą kartų suplazdenti dieviško grožio drugelio sparnams. Viltis pradėjo puoselėti savo namų aplinką, kurią anksčiau tik niekino ir matė trūkumus. Ji suprato, kad kiekvienas žmogus renkasi savo kelią, todėl nusimetė sunkius, tarytum keturi pilni ir dideli pirkinių maišai, įsitikinimus nuo savo pečių, kurie leido išsivaduoti iš savigraužos, perdėto nepasitikėjimo savimi, baimės suklysti bei aplinkinių nuomonės. Viltis suprato, kad tai, ką ji buvo sukūrusi savo galvoje ir gyvenime, buvo ne komfortas, o ta zona, kur labiausiai ją lyg rūgštis griaužė iš vidaus ir neleido matyti galimybių, spalvų, gyvenimo. Balsas patyliukais tūno Viltyje ir lyg užliūliuotas kūdikis mėgaujasi ramybe, jis savo darbą atliko. Žinoma, jis planuoja karts nuo karto pasirodyti ir dar kartą priminti, kokia nuostabi Viltis yra ir kiek daug tikėdama savimi ji gali pasiekti. Viltis nebegirdi kaltinančio ar pikto balso, sklindančio iš jos, nes jis pakeitė savo natas ir dabar išeina toks mylintis, gyvybingas ir švelnus sau bei aplinkiniams. Šis nevaldomas laimės pliūpsnis taip stipriai paveikė Viltį, kad buvo galima įžvelgti tviskančias ir kupinas gyvybės akis, o dar giliau įsižiūrėjus būtų galima matyti, kaip balsas šoka jos akyse solo latino šokius. Viltis jaučiasi laisva ir pirmą kartą nesusimąsčiusi, ką apie ją pagalvos kiti, nulėkė į balkoną ir visu balsu pradeda šaukti, nekreipdama dėmesio, kad gatvėje daugybė žmonių.
- Gyvenime, aš tave dievinu! - lyg nesavu balsu suklykė Viltis, to dar ji nebuvo jautusi iki pat šios akimirkos.
Ji jautėsi laisva.Tai buvo antras žingsnis, kurį padarė Viltis, po to kai nusprendė pasirinkti tinkamą savo kelią. Ji žengė ir kitą, vieną svarbiausių žingsnių per savo gyvenimą, Viltis perlipo ir pranoko pačią save, kas ją ne tik malonino, o ir stebino. Nuo šiol, mieloji Viltis, dar ne vieną kartą save ir kitus nustebins, nes dabar prasidės tikras gyvenimas!"
Gyventi, mylėti, džiaugtis, vertinti reikia viską ne kažkada ateityje, o tai kas yra čia ir dabar, šalia mūsų"
Istorija, kurią skaitėte, vienaip ar kitaip paliečia asmeniškai kiekvieną iš mūsų. Galime pamatyti save, susimąsyti, apgalvoti savo gyvenimą, ar tikrai gyvename taip, kaip norime gyventi. O visgi gal sergame "viščiuko" sindromu, kada ant kiekvieno kampo drebiname savo "plunksnas" ir taip neiškišame savo nosies į platųjį gyvenimą, ne gyvename, o egzistuojame. Daug straipsnių parašyta apie komforto zoną ir priemones iš jos išeiti. Tai juk paprasta , atsistokite ir eikite! Tačiau visa esmė slypi tame, kad kievienam žmogui ateina toks laikas, kada jis pats kritiškai įvertina savo gyvenimą ir supranta, kad taip gyventi nebegalima, visai kaip istorijos personažas Viltis. Svarbiausia, jog tai įvertintumėme kuo anksčiau, kad viską galėtumėme kuo greičiau ištaisyti, o ne dejuoti jau gilioje senatvėje, kas galėjo būti kitaip. Todėl aktualu ne tai, kokius nurodymus kažkas duoda iš šalies, kas turėtų padėti pakilti iš išsėdėtos duobutės sofoje, tačiau tai, ar pagaliau pats savo galvoje priėjote tą plonytę raudoną liniją, kada nieko nebelieka - tik keistis. Turiu vilties, kad Jūs jau viską permąstėte skaitydami istoriją, jei ne, tai siūlau tai padaryti dabar. Ši istorija suteiks Jums laisvės apmąstymams ir užduos tokius klausimus kaip: Kas vyksta Jūsų gyvenime? Kodėl tai vyksta? Kaip to susilaukėte ir kaip norite iš tiesų gyventi? Jūs vieninteliai galite atsakyti į šiuos ir daugybę kitų klausimų, nes tik Jūs valdote savo gyvenimą.